Sirpo trešnės, ir mes nutarėme pasirinkti jų Geležinkeliečio kieme.
Buvo tamsu, švietė žvaigždės, bet mėnulio nebuvo matyti, – ką gali žinoti, kur jis retsykiais dingsta, kartais net visą naktį. Gurkas kaip visuomet vėlavo, jau visą pusvalandį laukėm. Tikriausiai namiškiai jį įkinkė į darbą dirbtuvėje ir dabar jis obliuoja kokią lentą.
– Jo tėvas per tris dienas avilį nupina, – pasakė Tonis. – Su dangteliais, su laktomis bitėms nutūpti ir visa kuo. Ketvirtą dieną jį nudažo, – ir gatavas.
– Gurkas gyrėsi, kad jo tėvas gali padaryti avilį per šešias valandas, – įsiterpiau. – Tik pusvalandį pailsi, kai pietauja.
– Gali, bet ar padaro! – tvirtai atrėžė Tonis. – Jei gali, tai kodėl nenupina?
– Taigi jų kaina kris! – paaiškinau. – Visai kas kita, jei pasakai, kad plūkeisi penkias dienas. Daugiau ir paimti gali.
– Gal tu ir teisus, – nusileido Tonis. – Jo tėvas tuos dalykus geriau išmano, negu mes.
Gatvėje buvo tamsu ir šilta, tik prie Koljo Kirpėjo kirpyklos blausiai švietė žibintas. Kitų lempų iš viso nebuvo, – seniai jas pavertėme duženomis.
Ir šitą ketinome patvarkyti, bet ligi šiol jai vis sekasi, – kai tik ją prisimenam, vis svarbesnių dalykų atsiranda. Kaip dabar, pavyzdžiui, – šimtąsyk įdomiau trešnes vogti, nei sudaužyti lempą. Nors vieną gražią dieną ir jai ateis eilė.
Tiesa, po to, kai nukniaukėme iš vitrinos didžiulę dešrą, kuri, pasirodė, buvo prikimšta pjuvenų, prisiekėme daugiau taip nesielgti.
Tačiau trešnės – visai kas kita. Pirmiausia, jos buvo mūsų gatvėje, čia augo ir sirpo, ir tai davė mums teisę į jas. Jei mes jų nenurinksim, jas nuraškys vaikai iš Cvetnos gatvės, dar ir ištryps viską aplinkui. Be to, trešnės – tikras dalykas, apie pjuvenas čia nė kalbos negali būti, žinom, iš kurios pusės geriausia prie jų prieiti, žinom, kada jos skaniausios…
Su trešnėmis viskas paprasta.
Aukštutiniame gatvės gale pasigirdo švilpčiojimas, ir netrukus pasirodė Gurkas, šnopuodamas ir sunkiai alsuodamas.
– Ar negana jums tų avilių! – užsipuolė jį Tonis. – Ar košę iš jų virsit? Jau esat padarę kokį milijoną. Gal manai, kad Bulgarijoj yra milijonas bičių?
– Gal ir yra! – atsiliepiau. – Ką gali žinoti!
– Tai gal suskaičiavai? – piktinosi Tonis. – Vieną po kitos, su skaitliukais!
– Jokių avilių! – iškilmingai pareiškė Gurkas. – Visai ką kita darom!..
– Ką darot? – kone vienu balsu paklausėme abu su Toniu.
– Kai padarysim, pamatysit, – ėmė išsisukinėti Gurkas. – Dar nebaigėm.
– Ir dar vadinasi draugas! – pasakė Tonis. – Mes čia jo laukiame visą valandą, o jis maivosi, nenori bičiuliams pasakyti, ką dirbtuvėj dirba.
– Šnipštas, o ne draugas! – pritariau jam ir aš.
Gurkas pasikasė pakaušį, pasižiūrėjo į mudu, ar išties rimtai šnekame, paskui tarė:
– Na gerai, gerai, pasakysiu. Vežimaitį darom.
– Ką? – perklausėme nustebę.
– Vežimaitį! – pakartojo Gurkas. – Nežinot, kas tai yra vežimaitis?
– Gal tu kauštelėjęs? – vis dar abejodamas paklausė Tonis. – Ar pats girdi, ką šneki?
– Pats tu kauštelėjęs! – pyktelėjo Gurkas. – O ką?
– Kam jums tie vežimaičiai? Aviliai – tai man aišku kam reikalingi, o vežimaičiai? Gal manai, kad kas į darbą ims važinėti vežimaičiu? Tai žmonėms juoko būtų!
– Juos tramvajaus linija paleis, – įkišau savo trigrašį. – Ir tik su bilietais leis važiuoti.
– Daug jūs apie vežimaičius išmanot, – atsikirto Gurkas.
– O tu, kad išmanai, pasakyk, kuriems galams darot tą vežimaitį? Iki Bankios gal žadate keliauti?
– Muziejui jį darom! – atsainiai atšovė Gurkas. – Kažkada toks buvo, ir dabar tokį pat darom. Pagal brėžinius.
Suėmė pyktis, kad Gurkas kalba it koks profesorius, todėl paklausiau:
– Tai ar eisim dabar trešnių, ar ne?
– Kaipgi ne, – atsakė šis. – Juk dėl to ir susirinkom.
– Tai eime, – paraginau, – nes jau labai vėlu.
Suėjome į Tonio kiemą, o iš ten pasileidome per tvoras. Jau buvome prie Geležinkeliečio valdų, kai Tonis, ėjęs priekyje, keiktelėjo ir sustojo.
– Kas atsitiko? – sušnibždėjo Gurkas. – Ar nusidilginai?
– Lentą prikalė! – pakuždomis atsakė Tonis. – Taigi buvome ją iš anksto atlupę, skylę pasidarę.
– Bėda su tais pirkliais, – tariau. – Užkalė, kad kokia višta jiems nepabėgtų. Baisūs šykštūnai!
Jie išties buvo šykštuoliai, tie pirkliais vadinami kaimynai, nors niekad jokios parduotuvės ir neturėjo, o tik vogdavo kas papuolė. Jų vištos mat vis pabėgdavo, ir jie ieškodavo tų vištų visuose mūsų gatvės kiemuose, kas antrą vištą palaikydami sava. Tai jie tikriausiai užkalė lentą, kurią prieš dvi dienas buvom atplėšę, kad lengviau galėtumėm patekti į Geležinkeliečio sodą.
– Ką darysi, – šnibžtelėjo Tonis. – Teks ir čia lipti per tvorą.
Persiritome į Geležinkeliečio kiemą. Sulindome į kažkokius dygius krūmus, apsidraskėme, bet tylėjom, nes jei kam nepatinka laipioti per tvoras ir brautis per spygliuotus krūmus, tegu tas eina ir nusiperka trešnių turguje.
Paskui iššliaužėme iš krūmų, stabtelėjome, apsidairėme. Tamsoje švietė miegamojo langas. Neilgai laukus šviesa užgeso ir nušvito virtuvės langas. Pamatėme Geležinkeliečio žmoną, stovinčią nugara į langą ir besišukuojančią plaukus. Jos ilgi plaukai buvo šviesiai rudi, ji niekad jų negarbiniuodavo, ir saulėje jie žvilgėdavo kaip žėrutis.
Ji ilgai šukavosi savo plaukus, paskui dingo nuo lango, bet šviesa neužgeso. Reikėjo palaukti, kol atsiguls, antraip galėjo mus pamatyti. Nušliaužėme atgal j krūmus ir patys ten sugulėme.
Kieme buvo tamsu ir šilta, kvepėjo bijūnais ir alyvomis. Dar labiau, regis, nutolo žvaigždės danguje, o mes pakuždomis kalbėjomės apie Geležinkelietį.
– Jam gerai, – pasakė Gurkas. – Turi uniformą, turi bilietą, su kuriuo gali važiuoti kur tik panori.
– Žinoma, gerai, – pritarė Tonis. – Jei užsimano, gali keliauti į Varną arba į Plovdivą, arba net į Burgasą. Sėdi sau kupė, o pro šalį lekia stotys, namai, laukai. Čia tai bent gyvenimas.
– Gyvenimas, – sutikau. – Visą savaitę keliauji sau, pasišlaistai šen bei ten, pabūni viename mieste, po trijų valandų jau kitame, o vakare jau visai po nematytą miestą vaikščioji. Šitiek pamatai, – kitas nė per metus tiek nepamato. Mes dabar tupim šitame kieme, o jis keliauja sau kažkur…
– Ir aš vieną kartą keliavau į Perniką, – tarė Gurkas. – Penkiasdešimt du kartus buvome sustoję.
– Pernikas netoli, ten negali būti penkiasdešimt dviejų stočių, – paprieštaravo jam Tonis. – O žinai, dabar Geležinkelietis, ko gero, traukia į Rusę. Esi buvęs Rusėje?
– Ne! – apgailestaudamas atsakė Gurkas.
– Ant Dunojaus kranto! – paaiškino jam Tonis. – Visą naktį turi keliauti ir tik ryte ten atsirandi.
Gurkas prasižiojo, norėdamas kažką sakyti, bet nepasakė, nes tuo metu girgžtelėjo varteliai, ir į kiemą įėjo žmogus. Jis nužingsniavo link namo.
– Geležinkelietis! – šnibžtelėjo Tonis. – Viskas šuniui ant uodegos!..
– Dumkim, kol dar laikas! – pasiūlė Gurkas. – Geležinkelietis mėgsta kieme pasėdėti. Kai išeis, mus pamatys.
Apsidairėme, bet puikiai supratome, kad daugių daugiausiai tik vienas mūsų spėtų persiristi per tvorą, o kitus du Geležinkelietis tikrai nutvertų.
– Palauksim, kol įeis vidun, o paskui skuskim pro vartus, – pasakiau.
Taip ir padarėme. Susigūžę laukėme, kol Geležinkelietis įeis, kad galėtume pasprukti.
Jis priėjo prie durų, tačiau nėjo vidun, o sustojo ir pasibeldė. Durys tuoj pat atsidarė, ir ant slenksčio pasirodė šviesiaplaukė moteris. Ji suėmė vyriškį už rankų. Jiedu buvo apšviesti, ir mes pamatėme, kad tas žmogus visai ne Geležinkelietis. Moteris prisitraukė jį prie savęs, jiedu įėjo vidun, ir durys užsidarė.
Mes tylėjome. Aukštai danguje spindėjo žvaigždės, kvepėjo alyvos ir bijūnai. Už dešimties žingsnių nuo mūsų karojo prisirpusios trešnės.
– Tai ne Geležinkelietis, – susimąstęs pasakė Gurkas.
– Žinoma, kad ne! – tyliai atsakė Tonis. – Visai kitas!
– Dabar Geležinkelietis gal važiuoja į Rusę, – pasakiau. – Visą naktį važiuos.
Virtuvės langai užgeso, ir po sekundės įsižiebė šviesa . miegamajame. Vėjas sušlameno krūmus virš mūsų galvų, kažkur toli ūktelėjo traukinys.
– Aš išdaužysiu jai langus! – sušnypštė Tonis. – Į šipulius! Išmalsiu! Tuoj pat!
– Langai ne tik jos, bet ir Geležinkeliečio! – priminiau jam.
– Tuomet išmindžiokim rožes ir gėles darželyje, – pasiūlė Gurkas. – Viską ištrypkim!
– Ir gėlės taip pat Geležinkeliečio, – atsiliepė Tonis. – Jis taip mėgsta sėdėti sode.
Nutilome bejėgiai ir pikti. Už dešimties žingsnių nuo mūsų karojo prisirpusios trešnės. Dvelkė gėlių kvapais ir vėju, atskriejusių iš toli ir atnešusiu visų jo aplankytų kraštų aromatą.
Miegamojo langai užgeso.
O tamsioje naktyje stovėjome mes, trys trešnių vagys, žvaigždės buvo be galo toli nuo mūsų, o mes – bejėgiai ir įtūžę.
Vertė Birutė Želvytė