Laivas skriejo per bangas, ištempęs visas savo bures. Ant stiebo draikėsi nelaimę lemianti juoda vėliava. Audronašos klykdamos praskriedavo virš galvų ir dingdavo už horizonto.
– Įtempkite visas bures! – sušuko Tonis. – Dar truputį, ir mes jį pasivysim!
– Visos burės įtemptos, sere! – iš visos gerklės suriko Gurkas atsakydamas. – Ligi vienos!..
– Ištempkit net skudurus, kurie yra laive! – nesiliovė šaukęs Tonis. – Antraip jie paspruks nuo mūsų!
– Jes, įtempti skudurus! – pakartojo įsakymą Gurkas.
Tonis pasitaisė juodą raištį ant akies ir įsmeigė žvilgsnį į priekį. Bangos ritosi per piratų laivo „Nepagaunamasis korsaras“ denį, tėškėsi į uždarytus liukus, vertė laivą ant šono. Mes stovėjome ant tiltelio, spausdami rankose pistoletus, niūriai stebėdami vandenyną.
Prieš mus it išgąsdintas paukštis, vasnodamas burėmis, iš visų jėgų skuodė prekybinis laivas „Eduardas VII“. Jau buvo matyti iš baimės persikreipę jūreivių ir keleto keleivių veidai, pastarieji tikriausiai prakeikė tą dieną, kai įlipo į šį laivą, ketindami nukakti iš Indijos į Angliją.
Jie blaškėsi po denį, puldinėjo šen bei ten, nežinodami, ko griebtis. Kai kurie parpuolė ant kelių ir ėmė melstis.
Mūsiškis laivas it vanagas, išskėtęs sparnus, puolė „Eduardą VII“, jo nagai jau pakibo virš pašiurpusių jūreivių. Mes stovėjome ironiškai šypsodamiesi ant tiltelio ir stebėjome jau daug sykių matytą reginį.
– Pasiruošt abordažui! – paliepė Tonis.
– Jes, pasiruošt abordažui!
– Kablius paruošt!
– Jes, kablius paruošt!
„Eduardas VII“ iš paskutiniųjų dar pabandė išsigelbėti, – staigiai pakeitė kryptį, pasisuko kone devyniasdešimties laipsnių kampu ir nuskriejo link Taitau salyno, esančio maždaug trijų šimtų mylių atstu.
Tačiau ir tai jo neišgelbėjo, – tokį jo manevrą mes buvome numatę, – tuo metu, kai laivas darė posūkį, mes nuplaukėme įstrižai, užkirsdami jam kelią. Priplaukėme visai arti, vėl pamatėme viltį praradusių jūreivių veidus. Visi paklaikę keleiviai klūpojo ir be paliovos meldėsi.
– Kabliai paruošti! – sugriaudėjo Tonio balsas.
– Jes, sere, kabliai paruošti!
Laivai suartėjo, mes įsikirtome į „Eduardą VII“ kabliais ir su pistoletais bei špagomis rankose jau buvome bešoką į jo denį.
Tačiau būtent tą akimirką mus sustabdė moters riksmas.
– Toni! – šaukė tas balsas. – Toni!
– Ką? – atsiliepė Tonis. – Aš čia!
– Eik pieno nupirkti! – vėl išgirdome iš apačios jo motinos balsą. – O grįždamas dar paimk du kilogramus ankštinių pipirų! Tik ne tokių apipuvusių kaip anąsyk!..
Tonis dėbtelėjo į mus savo vienintele akimi. Kita buvo paslėpta po juodu raiščiu.
– Eikš, pinigų duosiu, – ragino mama. – Nagi greičiau – uždarys!
Tonis sugriežė dantimis, nusitraukė raištį ir nusileido žemyn.
Nuėjo pirkti pieno ir dviejų kilogramų pipirų.
Tuo metu „Eduardas VII“ spėjo pasprukti ir dabar iš visų jėgų lėkė j Taitau salyną.
– Kaip galima piratą siuntinėti pieno! – piktinosi Gurkas. – Tai kas tu per piratas? Eik, girdi, ir atnešk du kilogramus pipirų!
Gurkas buvo pirmasis laivo kapitono padėjėjas ir jam labai knietėjo užimti kapitono vietą.
– Ir dar jam pūvėsių prikiša! – nesiliovė jis kurstęs maišto. – Piratų kapitonui prideda supuvusių pipirų! Ir jis juos paima! Tai koks jis kapitonas, ką?..
Visuomet, kai tik turėdavome laiko, susibėgdavome į Tonio namų palėpę ir iš ten leisdavomės į keliones po pasaulį. Buvome perskaitę visas Emilio Salgario knygas ir visus, kiek tik gaudavome, romanus apie keliones ir piratus. Pinigus už drugelius, parduotus vyresniųjų klasių moksleiviams, kurie per vasarą turėdavo surinkti jų kolekcijas (tuos drugelius gaudydavome Mončo kieme, nes ten augo gėlės, kurias drugeliai itin mėgo), ir pinigus, kurie mums vienaip ar kitaip atitekdavo, – visus skirdavom knygoms.
Jos atvėrė mums jūrų ir vandenynų, sparnuotų laivų ir piratų antpuolių pasaulį.
Mes jau buvome išraižę visas jūras ir vandenynus. Gaudėme žuvis Oranžinės upės žiotyse. Ilgomis džonkomis gabenome arbatžoles per Kinų jūrą, ir pakrančių sargyba atkakliai persekiojo mūsų kontrabandinius laivus, o mes slapstėmės nuo jų mažose įlankėlėse ir išsigelbėję vėl leisdavomės į kelią. Geltonąją jūrą pažinojome kaip savo penkis pirštus, užrištomis akimis galėjome išvairuoti laivą per visas jos klastingąsias seklumas.
O kartą vos nepaskendome prie Gerosios vilties iškyšulio. Laivas tiesiog grimzdo nuo kokoso riešutų krovinio, – mes plaukėme iš Taičio. Prie pat iškyšulio mus pasivijo taifūnas, trenkėsi į mūsų „Džoaną“ (taip buvome pavadinę savo laivą) ir nušlavė viską nuo denio. Mus užliejo šimtai tonų vandens, uraganas siautėjo, laužė stiebus, draskė bures, aižė valtis. Viena didžiulė banga nusinešė vairą ir laivas tapo nevaldomas. Bangos svaidė jį kaip žaisliuką, trankė iš šonų ir iš viršaus – nežmoniškai, žiauriai, negailestingai. Laivas suskilo į dvi dalis, ir mes visi būtumėm nugarmėję į dugną, jei tuo metu nebūtų užlipusi į palėpę Tonio mama pasižiūrėti, kas čia darosi. Nes mes rėkėme nesavais balsais, jog skęstame, maldavome pagalbos, šaukėmės viešpaties ir savo motinų. Ir vienas kitam jau buvome ištarę paskutinį „sudie“.
Ilgai gyvenome Pietų jūrose. Virš jų žibėjo didžiulės žvaigždės, degte degė smaragdinis Pietų kryžius, gryname nakties danguje švietė geltonas mėnulis. Mes plaukiojome po lagūnas čiabuvių pirogomis. Liekni palmių siluetai buvo dailiai įsirėžę į dangaus mėlį. Buvo nepaprastai šilta, svaigų kvapą skleidė baltos nakties gėlės. Ten išgirdome nuostabių istorijų apie tolimas salas, pavojingas ekspedicijas į nežinią, apie meilę ir mirtį, apie neapykantą ir kerštą. Apie didžiuosius čiabuvių vadus, džiunglių žvėris, apie bekraščius sidabru žvilgančius pakrančių smėlynus, beribes ir ramiai tyvuliuojančias vandenynų platybes.
Tonis sugrįžo, vėl užsirišo juodąjį raištį ir paklausė:
– Kur „Eduardas VII“? Paleidot?
– Pabėgo! – niūriai pasakė Mončas.
– Pabėgo, kol tu pipirus pirkai! – įgėlė Gurkas.
– Kas čia dabar? – paklausė Tonis dusliu balsu. – Laive maištas?
– Jokio maišto, – skubėjau nuraminti. – Tiesiog laukėme, kol tu grįši.
– Eilė buvo! – atsakė Tonis. – Sutikau Ilija. Ir jam reikėjo nupirkti pieno.
– Ko jo nepakvietei? – paklausė Mončas.
– Kviečiau, bet jam dar reikėjo duonos. Ir paskui dar kažką turėjo padaryti. Be to, sakė, nelabai norįs.
Visi gatvės vaikai kažin ką būtų galėję atiduoti, kad tik būtų galėję patekti į Tonio palėpę ir iš ten pakeliauti po pasaulį, po tolimas jūras ir salas.
Ilija buvo išplaukęs su mumis į Šiaurės jūrą banginių medžioti. Tuosyk jūra buvo kaip reta audringa, drėbte drėbė sniegas, laivą sūpavo į visas šalis, o jei bangos ką užpildavo, tas iškart sušaldavo į ragą. Buvo baisus šaltis, kuras baigėsi, mes deginome kajutes, lovas, visa, kas tik buvo iš medžio. Paskui lytys mus suspaudė ledo žnyplėmis, ir mes nebegalėjome nė krustelėti iš vietos. Ten ir žiemojome. Buvo be galo sunku, vos likome gyvi nuo šalčio ir žiauraus alkio.
Gal tuomet Ilija ir pabūgo, o gal jį išgąsdino šiurpios muštynės Honkonge, kur buvome atsidūrę su škuna „Santa Marija“. Tai buvo toks mūšis, kurio kaip gyvas nepamiršiu. Jį pradėjo norvegai, o paskui pamažėl įsivėlė ir visi kiti smuklėje buvę jūreiviai. Lakstė kėdės, blyksėjo peiliai, – klyksmas, triukšmas, sutraiškyti žandikauliai.
Ilija dar kartą ar du keliavo su mumis, rodos, į Havajus ir Javos salą. O paskui liovėsi pas mus lankęsis, veikiausiai pabūgo sunkumų ir rizikos, o gal jis buvo sausumos žiurkė, ką gali žinoti. Nėjo, ir tiek. Jis ir Emilio Salgario ne viską skaitė, jau nekalbant apie kitas knygas, o ir nedegė ta liepsna, kuri degino mus.
Taip, tikriausiai jis buvo sausumos žiurkė, svajojo tapti tarnautoju, sėdėti po aštuonias valandas dulkinoje kanceliarijoje arba, dar geriau, pardavinėti sūrį ir aliejų.
– Va jis, apačioje kulniuoja! – šūktelėjo Mončas.
Ilija tempė gatve ožką ir kažką švilpavo.
– Ei, Ilija! – sušukome jam. – Kur tu droži su ta ožka, ką? Eikš pas mus!
– Vedu j sodą! – atsakė. – Tegu pasigano.
– Baik su tom ožkom! – šaukėm jam per langą. – Eikš su mumis j Biskajos įlanką! Mes plaukiame j Biskajos įlanką!..
Tačiau Ilija tik mostelėjo ranka, vėl ėmė švilpauti ir nusivedė ožką.
O mes išplaukėme.
Praėjus dvidešimčiai metų, vieną dieną sutikau tramvajuje Ilijos motiną.
– Laba diena! – pasisveikinau. – Kaip Ilijai sekasi?
– Ogi nieko, gerai, – atsakė. – Turbūt žinai, kad jis plaukioja. Gavau laišką iš Biskajos įlankos! Dar dabar tikriausiai ten!
Ilija, pasirodo, buvo trečiasis laivo kapitonas. Jis plaukiojo po tolimąsias jūras, saulėtekius pasitikdavo vandenynuose. Pamenu, sakė, jog pernai buvo nuplaukęs į Japoniją, motina dar papasakojo apie Geltonąją jūrą, koralų salas ir archipelagus, rodė nuotraukas su Pietų jūrų palmėmis.
Dabar Ilija plaukioja po Biskajos įlanką.
O mes sėdime kanceliarijose, dėliojame aplankalus ir vakarais, prieš parsirasdami namo, užsukame į turgų, nusiperkame svogūnų ir bulvių, tempiame juos namo savo žmonoms.
Tik retsykiais vakarais, kai jau būname išplovę lėkštes ir išvaikę muses iš virtuvės, kai mūsų žvilgsnis atsitiktinai užkliūva už žvaigždžių danguje, mes prisimename Pietų kryžių ir Biskajos įlanką, sidabru žvilgančius pakrančių smėlynus, meilę ir mirtį, neapykantą ir kerštą, beribes ir ramias amžinojo vandenyno platybes.
Ir nuolankiai pabučiavę žmoną į kaktą, palinkėję jai labos nakties, nugrimztame į gilų miegą.
Vertė Birutė Želvytė