Sekmadienis. Virš miesto žydruoja skaistus dangus, šilta, orios šeimų galvos jau seniai kapstosi palei savo vasarnamius pomidorų lysvėse, o mudu su sūnumi sėdime namuose, žiūrime į gretimų namų stogus ir skaitome knygą.
Teisingiau, knygą skaitau aš, o sūnus žiūri į namų stogus. Ten tupi balandžiai.
Tylu, tuščia. Sekmadienis.
– Na, gerai, – vėl pertraukia mane sūnus, – o jei būtų gulbės sparnai?
Tylėdamas papurtau galvą – ne. Netinka.
– O erelio?
– Ir erelio – ne, – atsakau.
– Tai juk jis – paukščių karalius? – klausia sūnus.
– Kas iš to, – atsakau, – karalius ar ne.
Mažasis prikanda lūpą, nutyla. Aš skaitau knygą, stengiuosi suvokti prasmę. Bet dabar leidžia tokias knygas – gilinies, gilinies, o paskui pamatai, kad nėra į ką gilintis.
– O audronašos? – su viltimi vėl klausia sūnus. – Jų dideli sparnai?
– Ne! – purtau galvą. – Nesąmonė…
Jis vėl susimąsto.
Sėdžiu krėsle, skaitau, man truputį skauda galvą, o dar tik dešimta valanda ryto.
– Žuvėdros? – klausia mažius.
Purtau galvą.
– A-a-ach! – atsidūsėja. – Tai kieno? Iš kur gauti sparnus?
Jis nori skristi. Nori paimti kokio paukščio sparnus, prisirišti juos prie rankų ir skristi.
– Lėktuvu skrisk, – sakau jam. – Sparnus reikia rasti, paskui juos rišti, paskui dar rankomis mosuoti – pasaka be galo. Nusipirk bilietą į lėktuvą, patogiai atsisėsk, gali sau skaityti, kavą gerti. Gali ir nusnūsti…
Paskutinius žodžius ištariu kone svajingai.
– Ne-e, – papurtė galvą sūnus.
– Kodėl? Aš tau duosiu pinigų.
– Todėl, kad ne aš, o lėktuvas skris. Aš būsiu skraidinamas. Noriu pats skristi.
– Tu skrisi drauge su juo.
– Ne, pats noriu skristi.
Pasižiūrėjau į jį – šešerių metų, antakiai suraukti, veidas rimtas, galvoja, iš kur gauti sparnus, ką daryti, kad galėtų skristi.
„Kokia karta! – pagalvojau sau. – Siūlai jiems lėktuvą, visus patogumus, stiuardesę, gėrimų, šokolado, o jis nori pats. Kas per pasitikėjimas savimi!..“
Pasakiau tai garsiai.
– Tai juk tas pat, kas namuose sėdėti, – sako mažylis. – Koks skirtumas? Va, tu ir dabar sėdi krėsle, skaitai, geri kavą… O aš noriu skristi, aš nenoriu gerti kavos.
– Turi visko per akis, – pykteliu, – todėl ir įsigeidei nežinia ko.
– Kaip – per akis? – klausia. – Ak taip… O ar negalima būtų su motoriuku, truputį benzino ir propeleris? Sparnai būtų iš plastmasės, ji lengva…
– Negalima, – atšaunu. – Ir gana tų nesąmonių. Visą rytą tą patį ir tą patį kartoji – sparnai, oras, skristi noriu. Lėktuvai skrenda. Paukščiai skrenda, o ne žmonės. Leisk man ramiai paskaityti knygą. Žmonės žeme vaikščioja.
Mažylis atkakliai suspaudė lūpas, suraukė antakius – vis tiek jam nedavė ramybės skridimo problema. Skaičiau knygą, bet pamažėl raidės išsilakstė, išskydo.
„Hm! – galvojau sau. – Skristi! Vaikų išmonės!.. Nieko rimta nenusitveria, darbelio kokio ar ką, tai ir prasimano visokių kvailysčių. Skris jis man!.. Dar kaip paskraidys… Kai aš buvau jo amžiaus…“
Ir staiga prisiminiau – maža trobelė miesto pakraštyje, paskendusi baltame trešnių žydėjime, aš sėdžiu tarp šakų pačiame aukščiausiame medyje ir žiūriu į balandžius ant kaimynų stogo, tiesiu rankas į šalis ir noriu skri…
– Ta-a-aip! – išsprūsta garsiai. Apsidairau. – Taip!..
Įdomu, kada lioviausi norėjęs?
Kada lioviausi galvojęs apie tai?
Trešnės brandino vaisius, rudens liūtis keitė pavasariniai lietūs, paskui troba ėmė mažėti, sumažėjo ir kiemas, ir žmonės jame… Taip būna, kai žmogus nuo ko nors nutolsti. Tarp takelio plokščių užaugo žolė, mes suaugome, ir sparnai kažkur dingo.
Kai žmogus esi priverstas galvoti apie tuos dalykus – namus, šeimą, rūpesčius, vaikus, darbą, – nelieka laiko fantazijoms.
Kai prireikia skristi – skrendame TABSO lėktuvais.
O tarp šakų, tarp trešnių šakų – kas ten buvo?
Nebėra šakų, nebereikia sparnų, pasitenkinam sparnuotomis frazėmis…
– Nesąmonė! – sakau garsiai. – Visokios kvailystės lenda į galvą sekmadieniais. Greičiau ateitų pirmadienis…
Vertė Birutė Želvytė